kantrybe

kai buvome mazi, nepastebedavome, kokie uz mus vyresni aplinkiniai yra kantrus - mes matydavome tik tai, ka noredavome pamatyti ir isgirsti. patiems mums atejus i ta pacia vieta, apie kurios laiko egzistavima tada dar negalvojome, esame irzlus, pikti, visur skubantys ir niekur nespejantys, lekiantys lyg saltas prieszieminis vejas, savo kelyje stengdamas nematyti aplinkiniu, o tik svilpiant atlikti jam pavesta darba. esame isipareigoje darbui, seimai, draugams ir aplinkiniams, verslo partneriams ir namo kaimynams, bet ar esame isipareigoje patys sau? ar tik ne pradedame pamirsti ir ignoruoti mociutes, per lietu einancios pereja, mazo darzelinuko, bandancio triuksmauti mums po langais. kadaise ir mes tokie, buvome, sedejome smelio dezese smelio pilnomis burnomis, zaideme slepyniu, karstemes po medzius, erzindavome mergaites, senelius ir mociutes. tokie ir turejome buti, nes tada buvo musu vaikyste, veliau paauglyste, o dabar jau... gaila, kad jaunyste duota tik vienam kartui, dziugina, kad vaikyste - 2 kartus. nespesime net atsisukti, kad uz musu nugaru stoves tvirtos musu vaiku atzalos, jeigu mes iki to dagyvensime. o vejas stiprus, budamas vasariniu jis gairina musu veido oda, rudeninis ir zieminis bando musu plaukus padengti serknu ar sniegu, o pavasari pasiziurejus i veidrodi supranti, kad sis serksnas nuo prazilusiu plauku daugiau jau nebedings.