partneriu unikalumas ir perdeta meile jiems

tikrai, visai nesenai supratau, kodel turedamos viena unikalu partneri, imones neskuba ieskotis jam alternatyvos. cia lazda turi 2 galus:

• reikia atlernatyvaus partnerio, kad butu uztikrintas veiklos testinumas, pakaitumas, galu gale sveika konkurencija, bet
• dirbant su vienu partneriu, jeigu yra ilgalaike darbo su juo patirtis, ar vertetu galvoti apie alternatyvas?

taip jau yra, kad ne visuose gyvenimo atvejuose ta alternatyva yra naudinga imonei (cia atmetu asmeniskumus, priesiskuma ar neigiama vieno ar kitos zmogaus nuomone apie partneri vien todel, kad jam patinka kitas), o imones interesus ne vienas zmogus turetu atstovauti, o bent jau keletas. dirbant su vienu partneriu issprendziamos tokios problemos kaip kaltu paieska, atsakomybes ribos. dirbant su keliais, ypac ten, kur ju keliai kertasi (pvz.: programavimas - to pacio komponento funkciju keitimas, papildymas), sunku isvengti konfliktu. buti teiseju tada tampa prievole, bet imone praranda efektyvuma, nes jos darbuotojas vietoj savo darbu, uzsiima konfliktuojanciu grupiu taikymo procesu. gaunasi brangu.
pats esu ne karta patyres, kad su viena kompanija dirbti nera lengva, kaip galetu atrodyti, bet esant situacijai, kai ji vienintele yra ir pradeda byreti, nori nenori, uzsakovas turi padeti, nes vienintelio partneriu zlugimo atveju, imoneje (uzsakovui) sustoja nebaigti, paremti verslo strategija, projektai, is kuriu buvo planuojamas tam tikras pelnas. negana to, be nebaigtu darbu, dar prarandama kompetencija, "know how", t.y. zinios, bendravimas ir supratimas, ko kitas partneris su savimi neatsines, tai auginama metu metus.
kai dabar pagalvoju apie tai, suprantu, jog klydau nesuprasdamas, koks kad ir vienas partneris gali buti imones verslui svarbus bei reikalingas, ir kaip neatsargus keli issisokimai del to, kad "as noriu kito partnerio", gali uzsakovui labai skaudziai atsirugti, jau nekalbant, kad tai mazu maziausia yra kvaila.